Latest Blog Post

Tik tik tik

Laikrodis ant riešo tiksėjo, sukrauti krepšiai kiurksojo kampe, paruoštas kostiumas laukė ant kėdės.

Žinoma, ji nebus pirmoji (beveik) aštuoniasdešimtmetė, besileidžianti (tiksliau, bekylanti) į kosmosą. Tikrai nebus ir paskutinė.

Bet vis dėlto kažkas nedavė ramybės.

O, atrodo, tikrai per gyvenimą žengė tvirtai ir, kaip jaunimas šiais laikais pasakytų, su nemenku audacity. Galvojo apie savo pareigūnų brolius Genevieve ir Nicolette (ir kokia ironija, kad dabartinis jos kolega taip pat Nico), galvojo apie tas senas geras Londono orgijas, apie paskutinį bučiuotą vyrutį Jonį, laimėtą trečią vietą kumštynių čempionate, apie PopOlympics ir savo kaip futbolininkės karjerą, apie tą nupyzdintą suktinę, už kurią paskui buvo paprašyta išpirkos.

Galvojo apie savo apleistą butą Nešvily. Augalai greičiausiai jau bus nuvytę, o gal, kaip Melisa kone vylėsi, koks nors tyros, rūpestingos sielos savininkas bus įsilaužęs, pagailėjęs jos vargšelio pinigų medžio ir mielaširdingai jį priglaudęs.

Arba išmetęs į šiukšlyną.

Laikrodis ant riešo tiksėjo. Rodė labiau pieno riebumą, o ne tikslų laiką, bet Melisa baisiai tingėjo su juo cackintis, o ir nešiojo jį tikrai ne dėl valandų. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, vogtam roleksui – irgi.

Pažvelgė pro langą. Visa dūšia nekentė Niujorko, jo triukšmo, jo dydžio, jo kultūros. Trumpai susimąstė, ar ne puiku būtų daugiau niekada niekada į jį nebegrįžti – įsikurdinti kosminėj stoty ar net pačiam Marse, dievaži, net ir koks Talinas sueitų. Kažin ar ten dar vyksta tie vakarėliai? Reikėtų pasukt Cashui, jei dar nebus užsilenkęs.

Iš už dangoraižių ėmė nedrąsiai rodytis saulė. Melisa užsimerkė.